Klaipėdos uostas, 1809 m. B.Barto graviūraOficialia Klaipėdos įkūrimo data laikomi 1252-ieji metai, kuomet čia pilį pasistatė Kryžiuočių ordino riteriai, nors ir anksčiau šioje vietoje apsistodavo atplaukę pirklių laivai. Dėl nuolatinių nesutarimų ir kovų su Lietuva pajūryje besikuriantis miestas negalėjo pasinaudoti savo palankia geografine padėtimi. Tik po Melno taikos 1422 m., kuomet ordinas atsisakė pretenzijų į Žemaitiją (Vytautui teko palikti Klaipėdos kraštą ordinui), užsimezgė glaudesni prekybiniai ryšiai su Lietuva.
Uosto svarba gerokai išaugo XVI a. antrojoje pusėje - iš čia į Švediją, Daniją, Olandiją ir Vokietiją buvo eksportuojami javai, linai, kanapės, sėmenys, odos. Minėtuoju laikotarpiu Klaipėdoje imta statyti didžiuosius to meto prekybinius laivus (iki 500 tonų), kurie, kaip teigia šaltiniai, pasiekdavo netgi Ispaniją.
Iki XVIII a. vidurio Klaipėdoje daugiausia naudotasi Danės uostu. Jūrinių laivų atplaukdavo nedaug, todėl juos visus pakraudavo ir iškraudavo upės uoste, kur buvo įsikūrę prekių sandėliai, miesto svarstyklės, muitinė, silkių prekyvietė ir karališkasis druskos sandėlis. Didžiausią reikšmę Klaipėdos jūrinės prekybos plėtrai XVIII a. antroje pusėje turėjo naujų krovinių (kurie laivais plukdyti net į Angliją), ypač medienos ir jos gaminių, eksportas. Klaipėdos uostas buvo žymiausias medienos prekybos uostas Baltijoje. 1743 m. čia įsikūrė pirmoji medienos prekybos kontora. Buvo eksportuojama mediena, linai, kanapės, sėmenys, javai, vien tik rusiški produktai, kurie daugiausia keliavo į Didžiąją Britaniją. XVI a. Klaipėdoje pradėti statyti patys didžiausi prekybiniai laivai. 1586 m. buvo pastatytas net 250 ląstų laivas, kurio kapitonas buvo olandas Johanas Vontė.
Senojo uosto centras, 1927 m.1768 m. į uostą įplaukė ir išplaukė beveik 400 laivų. 1825 m. su kroviniu išplaukė net 1116 laivų. XVIII a. pab.- XIX a. pr. vykdyta pietinio molo statyba, tačiau esminiai uosto tvarkymo darbai prasidėjo 1834 m., Prūsijos valdžiai išnuomojus Klaipėdos pirklių sąjungai sąsiaurį ir jūros pakrantę nuo Klaipėdos iki Olandų kepurės su sąlyga, kad bus sustiprinta pakrantė ir sutvarkyti molai. Šiaurinis molas įrengtas iš dviejų dalių - pirmąją sudarė akmenimis sutvirtinta 940 metrų ilgio krantinė, antrąją - 460 metrų į jūrą išsikišęs 2,5 metro pločio ir 2 metrų aukščio (virš vandens) molas. Pietinis molas ilgintas keletą kartų - 1861 m. jo bendras ilgis siekė 2150 metrų. Kartu su molų statyba gilintas uosto farvateris - 1859 m. iki 6 metrų, vėliau - 6,5-7,0 m. 1855-1872 m. įrengtas 250 metrų ilgio 180 m pločio ir 5,5 m gylio Žiemos uostas.
Laivininkystės bendrovės
Klaipėdos laivininkystės bendrovių ir laivų maklerių kontoros buvo įsikūrusios miesto centre, į šiaurę nuo Dangės. Didžiausia laivininkystės firma buvo „A. H. Schwe-dersky Nachf", kuriai priklausė gražus namas Aleksandro gatvėje. Ji turėjo keletą laivų - iki 4000 tonų talpos ir, be kita ko, vertėsi kalkakmenių įvežimu, kurie Klaipėdoje iš jūrinių laivų buvo perkraunami į vidaus vandenų laivus ir nuosavais vilkikais bei baržomis gabenami į Tilžės kalkių degyklą ir tenykštį celiuliozės fabriką. Vienas iš firmos savininkų konsulas Janas tais laikais garsėjo kaip itin veiklus verslininkas. Jis nupirko netoli Klaipėdos ant seklumos užplaukusį ir ties kapitono tilteliu perlūžusį garlaivį, iškrovė laivo priekinės dalies krovinį, sutaisė laivagalį ir nuplukdė savo laimikį į Dancigą, kur buvo pastatytas naujas pirmagalis. Taip gimė didysis 4000 tonų talpos garlaivis „Memel", daugelį metų plaukiojęs su šios laivininkystės bendrovės vėliava.
Janas laivų statyba užsiėmė asmeninių pomėgių skatinamas. Nedidelėje nuosavoje laivų statykloje savo reikmėms pasistatė motorines jachtas „Edith" ir „Edith II".
"Eduardo Krauzės" laivų brokeriu agentūra Žiemos uoste, 1938 m.Kita Klaipėdos laivininkystės bendrovė „Eduard Krause" (paveikslas) tuomet teturėjo 2 jūrinius garlaivius ir uosto vilkiką, tačiau vertinama kaip laivų maklerių ir krovinių siuntėjų firma. Jos savininkas konsulas Smėlingas buvo vienas iš labiausiai gerbiamų miesto piliečių.
Keletas anglimi prekiaujančių firmų papildė laivininkyste suinteresuotų verslo žmonių sąrašą. Savaime suprantama, čia netrūko ir laivus įranga bei proviantu aprūpinančių prekeivių, kuriems Klaipėdoje atstovavo Vilio Valkerio firma. Krautuvės galiniame kambarėlyje - pašvęstieji jį vadino „švino kamera" - apsiperkantys kapitonai sėdėdavo po kaizerio ir kaizerienės portretais, mėgaudamiesi portveinu ir anglišku porteriu, kol juos kas nors pasiimdavo.
Visos šios bendrovės ir firmos, nepastebimos išorinio stebėtojo žvilgsniui, daugiau kaip šimtmetį formavo miesto vaizdą ir jo charakterį. Be abejonės, jų būtume priskaičiavę ir daugiau, jeigu tik keletas Klaipėdos laivininkystės bendrovių nebūtų pražiopsojusios to momento, kai burlaivius keitė garlaiviai, ir spėjusios laiku prisitaikyti prie pakitusių laivybos sąlygų. Deja, jos krito nelygioje konkurencinėje kovoje. Tačiau jūrinio miesto gilios tradicijos išliko, ir kai du klaipėdiečiai kalbėdavosi apie trečiąjį, dažniausiai konstatuodavo: „Kas gi kitas jis buvo, jei ne kapitonas!"
