Kūlių vartai
Viduramžių miestuose vartams buvo teikiama ypatinga reikšmė. Jie miestelėnus saugojo ne tik nuo priešų kariuomenių, bet ir plėšikų. Viduramžių laikotarpiu iš Klaipėdos miesto tvirtovės ir į ją galima buvo patekti tik pro vartus. Jie stovėjo net prie artimiausių gyvenviečių, vėliau įsiliejusių į miesto sudėtį. Vartai turėjo ir didelės finansinės reikšmės - padėjo kontroliuoti prekybą, apmokestinti įvežamas prekes. Jau XIII a. viduryje Ordino ir vyskupo sutartyje minimi dveji vartai. Lietuviai juos ne sykį buvo sugriovę.
Tačiau svarbiausi buvo treji vartai pagrindiniuose keliuose: kelyje iš miesto per Naująją Dangę ir Krūmamiestį į Kuršą – Tilto vartai, kelyje iš salos per senąją Dangę ir Friedricho priemiestį į Žemaitiją – Kūlių vartai ir Liepojos vartai. Miesto teritorija buvo juosiama pylimais ir grioviais. Tretieji, Malūnų vartai, buvo maždaug dabartinių Pilies ir Galinio Pylimo gatvių sankryžoje.
Akmenines Kūlių vartų liekanas dar pamena pokarinių klaipėdiečių karta, gyvenusi statiniuose maždaug toje vietoje, kur šiandien stūkso skulptorės Dalios Matulaitės skulptūra "Neringa".
Pravažiavus šiuos vartus kelias šakojosi dviem kryptimis: kairysis vedė dabartine Bangų gatve į vandens malūną prie dabartinio Trinyčių tvenkinio, o dešinysis vingiavo link Sendvario, nuo kurio galėjai dardėti Priekulės ir Tilžės link arba Gargždų kryptimi į Žemaitiją.
Kūlių Vartų arka buvo Galinio Pylimo gatvės tęsinio zonoje. Dabar toje vietoje yra posūkis iš Taikos pr. į Galinio Pylimo gatvę. Pagal istoriką Joną Tatorį, prie Naujosios Danės, senamiesčio pusėje, stovėjo Tilto vartai. Antrieji vartai buvę prie Senosios Danės - dabartinės Tiltų ir Didžiosios Vandens gatvių sankryžoje. XVII a. supylus gynybinius pylimus, šie vartai perkelti prie dabartinės Bangų gatvės pradžios ir pavadinti Akmenų vartais. Jie bemat buvo "pakrikštyti" Kūlių vartais, nes žemaitiškai akmuo - kūlis. Taigi yra Kūlių Vartų gatvė (buv. Steintorstraße) yra akmeninių vartų gatvė.
Nuo pilies ir nuo gynybinių pylimų tam tikru atstumu buvo draudžiama statyti civilinius statinius. Po Septynerių metų (1754–1763) karo, pasak J.Tatorio, Klaipėda jau buvo „uždaras kareivių, amatininkų, smulkių pirklių bei karčemininkų miestas“. XVIII a. viduryje jis virto viena galingiausių Prūsijos miestų-tvirtovių.