Friedrichas Vilhelmas III

Friedrich_VilhelmFriedrichas Vilhelmas IIIFriedrichas Vilhelmas III (1770 m. rugpjūčio 3 d. Potsdame – 1840 m. birželio 7 d. Berlyne) – Prūsijos karalius, 1797–1806 m. – Šventosios Romos imperijos kurfiurstas.

Biografija

Kilęs iš Hohenzollernų dinastijos, buvo vyriausias Friedricho Vilhelmo II ir jo antrosios žmonos Heseno-Darmštato princesės Friderikės-Luizės sūnus. Turėjo tris brolius ir tris seseris, iš kurių viena mirė kūdikystėje. 1793 m. gruodžio 24 d. vedė legendomis apipintą Meklenburgo hercogaitę Luizę, su kuria per trylika santuokos metų susilaukė devynių vaikų, tarp jų – būsimųjų valdovų Friedricho Vilhelmo ir Vilhelmo Friedricho Ludvigo. Luizei 1810 m. mirus, antrąsyk vedė tik 1825 m. Santuoka su antrąja žmona, Lignico kunigaikštiene Auguste, buvo bevaikė.


Friedrichas Vilhelmas III  vidaus ir užsienio politika

Friedrichas Vilhelmas III paveldėjo prasiskolinusią Prūsijos valstybę iš tėvo Friedricho Vilhelmo II. Jo valdymo pradžia sutapo su Prancūzijos dominavimo, valdant Napoleonui, Europoje laikotarpiu. Valdymo pradžioje laikėsi tėvo 1795 m. sudarytos Bazelio taikos sutarties ir proprancūziškos orientacijos. 1803 m. dalijant Šventosios Romos imperijos bažnytines teritorijas Napoleonui lojalioms vokiečių valstybėms, Prūsijos teritorija padidėjo maždaug 10'000 km². Tačiau Napoleonui pasiskelbus imperatoriumi ir pradėjus elgtis Šventojoje Romos imperijoje kaip šeimininkui, 1805 m. Prūsija įsijungė į III antiprancūziškąją koaliciją, tačiau sureagavo per vėlai: po Napoleono sėkmės Austerlico mūšyje Prūsijos pirmasis ministras grafas Heinrichas Kurtas von Haugwitzas, vykęs pas Napoleoną su ultimatumu, turėjo pasveikinti jį su pergale. Užglaistant neįsibegėjusį konfliktą, 1805 m. gruodžio 12 d. buvo pasirašyta Schönbrunno sutartis, pagal kurią kai kurios Prūsijos teritorijos pietų Vokietijoje buvo išmainytos į jai atitekusį Hanoverį.

Frydrichas_Vilhelmas_su_karaliene_LuizeFrydrichas Vilhelmas III su karaliene LuizaPaskui Napoleonas pats išprovokavo susidūrimą su Prūsija, Hanoverį pasiūlydamas grąžinti britams ir taip laužydamas Schönbrunno sutartį. Dėl to 1806 m. rugsėjį Prūsija sudarė IV antiprancūzišką koaliciją, į kurią dar įtraukė Saksoniją bei Rusiją. Friedrichas Vilhelmas III 1806 m. spalio 9 d. paskelbė Napoleonui karą, savo jėgomis manydamas sustabdyti prancūzų veržimąsi, tačiau jau spalio 14 d. Jenos ir Aueršteto mūšiuose prancūzai sumušė nuo Septynerių metų karo laikų nereformuotą Prūsijos kariuomenę ir spalio 27 d. įžengė į Berlyną. Prūsijos karalius po Jenos mūšio kartu su visu karališkuoju dvaru, vyriausybe ir dalimi Prūsijos armijos buvo priverstas bėgti į Rusijos armijos ginamus Rytprūsius. Nuo 1807 m. sausio iki 1808 m. Friedrichas Vilhelmas III kartu su karališkuoju dvaru gyveno Klaipėdoje, vėliau persikėlė į Karaliaučių.

Friedrich_Vilhelm_vaikaiFrydricho ir Luizės vaikaiOkupavusi Prūsiją, Napoleono armija patraukė į Lenkiją, iš kur išstūmė rusų pajėgas. Tuomet siekdamas galutinai palaužti Prūsiją, Napoleonas žygiavo į Rytprūsius. Tačiau kruviname mūšyje prie Prūsų Yluvos 1807 m. vasario 7 d.–8 d. Prancūzijos armija buvo atakuota Rusijos kariuomenės. Visgi birželio 14 d. Friedlando mūšyje Rusijos pajėgos buvo sumuštos. Tai atvedė į Tilžės taikos pasirašymą liepos 7 d. tarp Napoleono I ir Aleksandro I, prie kurios po dviejų dienų buvo priverstas prisidėti ir Friedrichas Vilhelmas III. Per taikos derybas Prūsijos valstybės likučiai į rytus nuo Elbės buvo išsaugoti tik Aleksandro I įsikišimo dėka, tačiau Prūsija faktiškai tapo satelitine Napoleono valstybe ir turėjo atsisakyti didelių teritorijų. Be to, atskira 1808 m. rugsėjo 8 d. Paryžiaus sutartimi buvo nustatytos kitos sąlygos: Prūsija turėjo sumokėti 140 mln. frankų kontribuciją, o jos karinės pajėgos dešimčiai metų buvo apribotos iki 42 tūkst. karių.

1812 m. žygiuodamas į Rusiją, Napoleonas privertė Prūsiją ir Austriją sudaryti sąjungos sutartis. Prūsija į Rusijos operaciją turėjo pasiųsti 20,8 tūkst. vyrų, vadovaujamų gen. Yorcko von Wartenbergo. Prancūzams traukiantis iš Rusijos, buvę Prūsijos pareigūnai, atsidūrę Aleksandro I tarnyboje (Carlas von Clausewitzas ir baronas Steinas) Tauragėje pradėjo derybas su gen. Yorcku, kurios baigėsi 1812 m. gruodžio 30 d. tarp jo ir Rusijos generolo Dibičio pasirašyta Tauragės konvencija. Pagal ją gen. Yorcko kariuomenė nutarė likti neutrali ir netrukdyti rusams žygiuoti per Prūsijos karaliaus valdas Rytprūsiuose. Rusijos pajėgomis įžengus į Rytprūsius, baronas Steinas buvo paskirtas laikinuoju Rytų ir Vakarų Prūsijos administratoriumi. Jis sušaukė vietinį luomų susirinkimą, kuris 1813 m. vasario 5 d. aktu sukūrė atsarginių rezervo kariuomenę (vok. Landwehr). Nors 1813 m. sausio 19 d. Friedrichas Wilhelmas III, nesiryždamas persiorientuoti prorusiška kryptimi, formaliai atmėtė Tauragės konvenciją, vasario 26 d. jis, įtikintas grafo Hardenbergo, pats pasirašė Kališo sutartį. Pagal ją Rusija sutiko, kad būtų atkurta Prūsijos valstybė, prijungiant prie jos ir Saksoniją, už tai Prūsija turėjo įeiti į sąjungą su Rusija ir pripažinti jai Lenkiją.

Tai reiškė Prūsijos įsitraukimą į VI antiprancūzišką koaliciją. Po Leipcigo mūšio ir Vaterlo pergalės prancūziško faktoriaus pavojus buvo eliminuotas. Vienos kongrese Prūsija atgavo Poznanės provinciją, Altmarko, Magdeburgo, Halberštato, Noišatelio, Klevės, Markos, Mindeno-Ravensburgo teritorijas Pareinėje ir Vestfalijoje. Taip pat ji gavo 2/5 Saksonijos, iš kurios, prijungus kitas prūsų teritorijas, buvo suformuota Saksonijos provincija.

Friedrich_Vilhelm_paminklas_Kenigsberg_1851Paminklas Friedrichui Vilhelmui III Kenigsberge, pastatytas 1851 m. ir nugriautas po II-jo pasaulinio karoKritinė Prūsijos valstybės padėtis per Napoleono karus privertė Friedrichą Vilhelmą III sutikti su Prūsijos reformatorių grafo Karlo Augusto von Hardenbergo, barono Heinricho von Steino ir kitų pasiūlytais Prūsijos vidaus pertvarkymais. Vadinamosios Šteino ir Hardenbergo reformos, kurių svarbiausias tikslas buvo sukurti Napoleono iššūkiui pajėgią pasipriešinti Prūsijos kariuomenę, prasidėjo Klaipėdoje karaliui 1807 m. spalio 9 d. pasirašius valstiečių išlaisvinimo ediktą. Reformų keliu buvo žengta tiek toli, kad 1813 m. Friedrichas Vilhelmas III netgi pažadėjo parengti Prūsijos konstituciją. Tačiau po karo šio pažado atsižadėjo, atsisukdamas prieš tolesnį reformų vykdymą. Nors po Vienos kongreso Hardenbergui, Humboldtui ir kitiems reformatoriams buvo patikėta parengti Prūsijos konstituciją, kurioje būtų numatytas parlamentas, galiausiai liberalios konstitucijos projektas nebuvo priimtas.

Po Vienos kongreso Friedrichas Vilhelmas III prisidėjo prie 1815 m. lapkričio 20 d. tarp Jungtinės Karalystės, Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sudarytos Keturšalės sąjungos, kuri buvo nukreipta prieš galimas ateities revoliucijas Prancūzijoje, tačiau realiai funkcionavo kaip reakcingas veiksnys visoje Europoje daugiau kaip tris dešimtmečius.

YouTube kanalas

tv-clip-art

... from Klaipeda

Happy Klaipeda

3-D Klaipėda

Virtuali_Klaipeda_pic

 

Vaizdo kameros Klaipėdoje

saugus_miestas2  Vaizdo kameros mieste. Stebėkiti transliuojamą vaizdą realiuoju laiku.

Konverteriai

Matavimo vienetų konverteris

units
 

Valiutos konverteris

currency-trading

Pasaulio laiko zonos

earth_time

Pasaulio šalių šventės

World map

Yra klausimų?

question_man feeder_2
Bill of Lading, Feeder, FCL, ...
FCL document-icon