herb-png

 UOSTAS.info

KLAIPĖDOS UOSTO IR MIESTO                 INFORMACINIS PORTALAS

    skirtas 760-jam  (1252-2012)                                    Klaipėdos miesto jubiliejui

 

Lighthouse3

Spausdinti

Klaipėdos krašto užėmimas 1923 m.

. Tema: Klaipėdos istorija

Klaipėdos užėmimas (sukilimas) – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinė akcija 1923 metais. Tarpukario istoriografijoje įsivyravęs požiūris į sukilimą kaip į vietinių gyventojų pastangas susilieti su Lietuva, buvo ne tik puikus pavyzdys ugdant lietuvišką tautinę savigarbą, bet kartu sudarė prielaidas nekorektiškai interpretuoti svarbų XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykį. „Sukilimo“ stereotipas, tarptautinės nuomonės vardan neigęs esminį Lietuvos vyriausybės vaidmenį Klaipėdos krašto užėmime 1923 m., išliko gajus ištisus dešimtmečius. Visiškai priešingai šiuos įvykius istorikai pradėjo vertinti tik XX a. pabaigoje.



Istoriografijoje – prancūziškasis požiūris

Prancuzmietis_Klaipedoje_knygaIsabelle Chandavoine knyga “Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)”.Ne paslaptis, kad mažiau istorija besidomintys tautiečiai nedaug ką galėtų pasakyti apie 1920–1923 metų laikotarpį Klaipėdos krašte, kai jį administravo Prancūzija. Sudėtingas ir prieštaringas Lietuvos istorijos laikotarpis – nuo 1920 metų prancūzų valdomas Klaipėdos kraštas, 1923 metų sukilimas ir jo padariniai – perteikti prancūzų istorikės Izabelės Šandavuan (Isabelle Chandavoine) knygoje “Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)”.  Istorikai knygoje jau turi galimybę susipažinti su dokumentais, gausia istorine medžiaga iš jiems sunkiai pasiekiamų Prancūzijos archyvų. Yra toks posakis: „Istoriją rašo nugalėtojai“. Tie, kas domisi Klaipėdos  krašto istorija, gali pažvelgti į šį istorijos tarpsnį taip vadinamuoju  prancūziškų, neutralių, trečiosios šalies požiūriu. Vienos šalies bandymas pateikti savo “teisingą istoriją” kaip tikrąją – yra iškreiptas požiūris. Tokia “vadovėlinė” istorija, kaip mes žinome iš patirties, ilgai negyvuoja. Istorijai svarbu – kas ir kaip atsitiko, kodėl atsitiko ir kokios buvo ir yra tū įvykių pasekmės.

Knygos autorė nagrinėja skirtingas koncepcijas sukūrusių autorių nuomonėmis apipinto objekto – Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos kolizijas, po to sekusius įvykius ir laikmetį iki jo, vadinamąjį prancūzmetį. I.Chandavoine laikosi korektiškos pozicijos, kalbėdama apie Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos. Autorė nesiekia palaikyti istorikų, kurie yra sukūrę apie šiuos įvykius vienokią ar kitokią koncepciją, nesivelia į vertinimus, o žvelgia iš istorinės perspektyvos ir analizuoja, kas tuo metu lietuvių bei prancūzų santykiuose buvo perspektyvu.

Šis žygis, vadinamas Klaipėdos krašto sukilimu, 1923 metais atvertė naują istorijos puslapį. Pagal Santarvės ir Lietuvos susitarimą Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai su sąlyga, kad jam bus suteikta autonomija. o Klaipėdos krašto sukilimo prancūzai paliko šį regioną. Šis Lietuvos Klaipėdos krašto valdymo laikotarpis prancūzams nebuvo malonus ar reikalingas nei geopolitiniu, nei ekonominiu požiūriu, bet nulemtas politinės konjunktūros dalykų.

Istorija

Klaipėdos sukilimą lėmė Klaipėdos krašte Prancūzijos valdymo metais susidariusi politinė konjunktūra, ekonominiai ir etnopolitiniai Lietuvos interesai. Sprendžiant iš Vinco Krėvės atsiminimų, pirmiausia ši idėja („inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą“) buvo aptarta 1922 m. lapkričio 16 d. slaptame Šaulių sąjungos centro valdybos prezidiumo posėdyje. Po to su ja buvo supažindintas ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir krašto apsaugos ministras Balys Sližys, o E. Galvanauskas savo ruožtu šį klausimą iškėlė 1922 m. lapkričio 20 d. ministrų kabineto posėdyje, kuriame buvo aptarta sukilimo strategija. Lietuvos generalinis štabas turėjo paruošti konkretų tariamai vietinių sukilėlių, Klaipėdos krašto savanorių, nepatenkintų prancūzų vykdomąja valdžia, sukilimo planą ir surasti jo vadovą. Sukilimą organizuoti pavesta Šaulių sąjungai ir tuometiniam jos vadovui Vincui Krėvei, kuris nesėkmės atveju turėjo prisiimti visą atsakomybę.

Pasirengimas

Mazosios_Lietuvos_gelbejimo_komitetasVyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo bendradarbiai. Sėdi iš kairės: V. Šaulinskis, J. Lėbartas, komiteto pirmininkas M. Jankus, J. Vanagaitis; stovi iš kairės: S. Darius, A. Ivaškevičius, A. Marcinkevičius, J. Pronckus. 1923 m. sausio 19 d.Šaulių sąjungos vadovybė, Berlyne susitikusi su Vokietijos reichsvero vadu gen. Hansu von Seecktu, apsirūpino akcijai reikalinga ginkluote ir išgavo pažadą, kad nei vienas vokietis Klaipėdoje nešausiąs į lietuvius. Ernestas Galvanauskas taip pat gavo neoficialų Sovietų Rusijos ir Vokietijos diplomatų palaiminimą akcijai.

Sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kuriam priedangos sumetimais suteikta Klaipėdos krašte paplitusi Budrio pavardė. Kiti vadovai analogiškai privalėjo pasikeisti pavardes. Štabo viršininkas kapt. Juozas Tomkus tapo Oksu, jo padėjėjas Juozas Šarauskas – Juozapaičiu ir pan. Priedangai Klaipėdoje iš lietuvininkų organizacijos Prūsų lietuvių tautos taryba veikėjų buvo suburtas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, turėjęs oficialiai vadovauti neva krašto gyventojų sukilimui.

Klaipedos_sukilimas_1923_manifestasSukilėlių manifestasKarinei akcijai tinkamas laikas buvo parinktas labai tiksliai: 1923 m. sausio 11 d. Belgijos ir Prancūzijos kariuomenės įžengė į Vokietijos Rūro sritį, prikaustydamos Europos spaudą prie šio įvykio. Viena diena anksčiau Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche žadėjo paskelbti nusprendęs, kad Klaipėda turinti tapti Freistaatu (laisvąja valstybe).

Užimti Klaipėdos kraštą turėjo 1923 m. pradžioje Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė, sudarytą iš trijų grupių. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, reikėjo užimti Klaipėdos miestą, Antrajai (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas-Bajoras) reikėjo užimti Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga, Trečiajai, vadovaujamai mjr. Jakšto-Kalvaičio, teko užimti Šilutę. Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras įvairiu laiku dalyvavusiųjų skaičius yra 1753.

Eiga

Klaipedos_sukileliai_1923SukilėliaiPagal planą operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9 d., kai Šilutėje Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame teigta, kad „vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis. Sausio 10 d. kariai su vokiškais šautuvais ir raiščiu ant peties su užrašu „MLS“ (Mažosios Lietuvos savanoris), perėjo sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė, Pagėgiai buvo užimti be pasipriešinimo dar tą pačią dieną.

Klaipedos_prisijungimo_veliavaKarys neša prijungto Klaipėdos krašto vėliavąApsuptos Klaipėdos puolimas prasidėjo sausio 15 d. rytą. Prancūzų karinė įgula pasidavė popiet. Žuvo du prancūzai, vienas vokiečių žandaras bei dvylika lietuvių. Pastarieji naktį buvo slapta išvežti į Kėdainius (past.: čia reikėtų užduoti klausimą, kodėl?), Klaipėdoje sausio 20 d. iškilmingai palaidoti tik trys žuvusieji. Žuvę prancūzų kariai kreiseriu išgabenti į Prancūziją.

Klaipėdos krašto gyventojai „sukilėlių“ kariuomenei nesipriešino. Į 1923 m. sausio 16 d. suformuotą vadinamąją Jono Budrio armiją įstojo nemažai vietinių lietuvininkų, bet tai jie darė daugiausia ekonominiais, o ne politiniais motyvais (ekonominė padėtis Klaipėdos krašte 1922 m. pabaigoje buvo labai sunki).

Klaipedos_krasto_direktoratas_1923Klaipėdos krašto direktorija 1923 m. Iš kairės į dešinę: V. Gaigalaitis, M. Reisgys, E.Simonaitis (vadovas), K. Lekšas, M. ToleikisNepaisydama tarptautinės bendruomenės spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo (šis neigimas vėliau tapo „Klaipėdos atvadavimo“ mito sudedamąja dalimi). Derybos tarp Ambasadorių konferencijos sausio 17 d. paskirtos Ypatingos komisijos, vadovaujamos Georges Clinchant ir Lietuvos vyriausybės ypatinguojo atstovu Klaipėdos kraštui sausio 20 d. paskirto buvusio prezidento Antano Smetonos baigėsi suvereniteto teisių Klaipėdos krašte perdavimu Lietuvos Respublikai.



1923 m. karinėje akcijoje žuvę lietuviai

Paminklas_sukileliams_1923Paminklas 1923 m. sukilimui Klaipėdoje, Skulptūrų parke

  • leitenantas Viktoras Burokevičius
  • kapitonas Eduardas Noreika
  • eilinis Jonas Petkus
  • eilinis Jonas Simonavičius
  • eilinis Povilas Trinkūnas
  • eilinis Adolfas Viliūnas
  • karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis
  • Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas
  • šaulys Algirdas Jesaitis
  • šaulys Flioras Lukšys
  • šaulys Jonas Pleškys
  • šaulys Antanas Ubavičius

Išvados

    Prancūzijos atsisakymas gerbti Taikos konferencijoje priimtą sprendimą dėl Klaipėdos privertė Lietuvos vyriausybę ryžtis tiesiogiai susikirsti su Santarvės šalimis. Ji buvo viskam pasirengusi, kad, kaip pati sakė, atsiimtų tai, kas jai priklauso. 1923 m. sausio 9 d. Lietuva savaip išsprendė Klaipėdos klausimą nesutikdama rimtesnio Prancūzijos aukštojo komisaro ir jo dalinių pasipriešinimo. Susidūrusios su įvykusiu faktu, Santarvės šalys neturėjo politinės valios priešintis Lietuvai. Ambasadorių konferencija viso labo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto paimtą valdžią Klaipėdoje pripažino Kauno vyriausybei.
      Klaipėdos prijungimas ramybės neatnešė. Priešingai, susidūrę su prievartiniu lietuvinimu, dauguma krašto gyventojų vokiečių ir lietuvių ėmė priešintis. Nors Paryžiaus sutarties ratifikavimas užbaigė penkerius metus trukusią kovą dėl Klaipėdos miesto ir krašto, bet visų klausimų nesureguliavo. Gyventojų dauguma buvo nepatenkinta. Vokietijos palaikomi Klaipėdos vokiečiai privertė Lietuvos vyriausybę justi nuolatinę įtampą.
     1932 m. krizė davė galimybę Vokietijai ir Lietuvai ginčą dėl krašto pateikti Santarvės šalims. Hagos tribunolas ginčą išsprendė Kauno vyriausybės naudai ir suteikė jai progą kitų valstybių akyse sutvirtinti savo teises Klaipėdoje. 1932 m. Lietuvos pergalė vis dėlto nebuvo tikra, nes, nors popieriuje Klaipėda ir priklausė Lietuvai, vokiečiai buvo įsitikinę, kad tokia padėtis nėra galutinė. Jie darė viską, kad atgautų šį kraštą. Juos aktyviai palaikė Hitleris, 1939 m. aneksavęs Klaipėdą.
     Pasitraukdamos iš uosto praktiškai be diskusijų, Santarvės šalys, ypač Prancūzija, atsikratė tikro galvosūkio, kuris buvo išspręstas tik Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai, artinantis raudonajai armijai, iš krašto išvyko gyventojai vokiečiai.


Lietuvos centrinis valstybinis archyvas:
paroda „Klaipėdos sukilimo 85-erių metų sukaktis“ (dalinai).


Šaltiniai:

1. Chandavoine, Isabelle. Prancūzmetis Klaipėdoje irkas po to (1920-1932). - Vilnius:Žara,2003. (galite rasti Klaipėdos knygynuose).
2. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas: paroda „Klaipėdos sukilimo 85-erių metų sukaktis“.
3. www.wikipedija.lt

 
 
Share

Orai Klaipėdoje

KLAIPĖDA WEATHER

Orų prognozė savaitei >>

facebook-2

Įvykių kalendorius

Rugsėjis 2020
Pr An Tr Kt Pt Št Sk
31 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 1 2 3 4

Artimiausi įvykiai

Jūrinio verslo forumas 2020

Klaipėdos žemėlapis

map


Laivai uoste
      Laivų uoste žemėlapis

3-D Klaipėda

Virtuali_Klaipeda_pic

 

Saugus miestas

saugus_miestas2Klaipėdos miesto vaizdo stebėjimo kameros, galima tiesiogiai stebėti transliuojamą vaizdą.

Kiek klaipėdiečių?

statistika
Pagal 2020 m. duomenys
Klaipėdoje gyvena
149'157 gyventojų
(156'141 - 2015 m.
162 360 - 2011 m.)

Lankytojai

Kurios Linijos konteineris?

kurios linijoskurios linijos klausimasLaukiate krovinio, gabenamo jūriniame konteineryje, bet nežinote, kokiai Linijai jis priklauso?  Pagal konteinerio prefiksą suraskite Liniją ir jos agentą, kurio kontaktus galite rasti Linijos tinklapyje arba uosto įmonių kataloge.

Konverteriai

Matavimo vienetų konverteris
units
Valiutos konverteris
currency-trading
 

Pasaulio laiko zonos

Pasaulio laiko juostų žemėlapis
earth_time

Pasaulio šalių šventės

World map

Yra klausimų?

question_man feeder_2
Bill of Lading, Feeder, FCL, ...
FCL document-icon