Laivų makleriai iki XX a.vid.

Laivų maklerio profesija tarptautinė, jo kontoroje susiveja nesuskaičiuojamų laivininkystės bendrovių gijos. Jis atstovauja tiek savo šalies, tiek užsienyje įsikūrusių laivininkystės bendrovių interesams. Jis tarpininkauja ir parūpina krovinius, nesvarbu, su kokia vėliava laivas plaukioja - anglų, vokiečių, švedų, amerikiečių ar dar kokios jūrinės nacijos. Uoste laivų makleris yra laivo savininko patikėtinis, kuris tvarko laivui reikalingus muitinės dokumentus, rūpinasi, kad laivas būtų tvarkingai pakraunamas ir iškraunamas. Iš jo kapitonas gauna būtinų lėšų savo išlaidoms dengti ir šiaip bet kokią pagalbą.

Klaipėdoje būta šių laivų maklerių firmų: Eduardo Krauzės (savininkas Smėlingas); A. H. Švederskio jaun. (savininkai Džonas ir Viezė); Nikolajaus F. Janseno; R. Šneiderio (savininkai Šiutcas ir Gavėnas) ir A. I. Ogilvjė.

Maklerių diena tuomet prasidėdavo anksti: vasarą dar prieš saulei tekant „senoji Kretšmaršė" barškindavo į jų, „vandens klerkų" („water-clerks"), langą šaukdama: „Schipp es bute; opstoeahne!" („Laivas atplaukia, kelkitės!") „Senajai Kretšmaršei" buvo patikėta užduotis kiekvieną rytą eiti prie „Klingelbakės" (Locmanų bokšto). Ten sužinojus, jog horizonte matyti laivai, bėgdavo žadinti tam tikrų laivų maklerių firmų „klerkus". Tais laikais dar buvo įprasta, kad burlaiviai, o kartais netgi garlaiviai įplaukdavo į uostą „be adreso", t. y. laivo kapitonas, o mažesniųjų burlaivių dažniausiai ir savininkas pasirinkdavo maklerį tik atvykęs į uostą. Tokiais atvejais, kad pasičiuptų įplauksiantį laivą, tarp pavienių firmų užvirdavo arši konkurencinė kova.

Prasimanydavo įvairiausių gudrybių, idant pasiektų norimą rezultatą. Sėkmė priklausydavo nuo to, kam pirmiausia pavyks užmegzti ryšį su kapitonu. Visi laivai iš pradžių nuleisdavo inkarą prieš uosto įplauką, ir pirmasis žmogus, užlipdavęs į laivą, būdavo taip vadinamas „iškištų liežuvių apžiūrinėtojas" - daktaras, išrašydavęs sveikatos pažymą. Tuokart pasitelkiamas visas gražbylystės menas ir bandoma suminkštinti senojo Medingo širdį, kad pasiimtų į savo laivuką. Tik reikėjo saugotis, kad neužkluptų muitininkai, nes buvo griežtai draudžiama lipti į atplaukusį laivą, kol nesutvarkyti muitinės formalumai.

Laukiant, kol kapitonas pagaliau išsilaipins į krantą, galėjo nutikti ir taip: pavyzdžiui, laivas dėl oro sąlygų ar techninių priežasčių būdavo priverstas nuleisti inkarą dar neįplaukęs į uostą; kapitono valtis prisišvartuos ne prie balasto krantinės ar Žiemos uoste, bet prie Šiaurės rago. Tokiais atvejais užvirdavo tikros lenktynės, kas greičiau pasieks Siaurės ragą. Tas, kuris per atsitiktinumą tą dieną turėdavo dviratį, dažniausiai ir tapdavo laiminguoju nugalėtoju.

Jau po to, kai būdavo pasirinkta maklerio firma, reikėdavo atlikti laivo muito formalumus ir sutvarkyti muitinės dokumentus. Tuomet ši procedūra vykdavo restorane „Cape of good hope" („Gerosios Vilties iškyšulys"), savininkas Hochvaldas. Ten kiekviena firma turėjo stalčių su jai priklausančiais dokumentais ir kitais reikmenimis, o restoranas, žinoma, buvo atidaromas labai anksti. Pirmiausia išlipusįjį į krantą derėjo pasveikinti keletu gerokų taurelių stipraus gėrimo, nes kapitonas po ilgos kelionės jūra vis dar kiaurai peršalęs, o vargšai „vandens klerkai" juk negalėjo susidaužti puodeliu kavos ir pasakyti: „Į sveikatą!"  Taigi į tuščią skrandį rytais tinkamas pusrytis! Kartais trukdavo kelias valandas, kol pamatyti laivai dėl nepalankaus vėjo įplaukdavo į uostą. Maklerių „laukiamasis" buvo tas pats „Cape of good hope" restoranas, kuriame jie stumdavo laiką žaisdami amerikietišką biliardą ir gurkšnodami šildančiuosius gėrimus. 

Savaime suprantama, įdomesnis darbas maklerių laukė kontoroje, kur reikėjo tvarkyti korespondenciją užsienio kalbomis, pildyti įvairiausias sąskaitas, užsiimti frachtavimo reikalais ir kt. Visada būdavo labai malonu gauti iš kapitono kvietimą apsilankyti laive. Vaišės ten karališkos: tikras škotiškas viskis ar olandų kadaginė degtinė „Genever", danų „Aquavit", švediškas punšas ar „Rygos balzamas", o prie jų „Navycut", tikras importuotas tabakas, arba pypkutė „Dobbelmanno".

Čia reikėtų prisiminti ir uosto vilkikų savininkus Bieberį, Hofmaną ir Kramerį. Nevalia užmiršti ir jūrų bei uosto locmanų laivų ir jų vadų Kruegerio, Leperto, Hasenpušo, vyriausiųjų locmanų Lichto, Jankovskio, Frėjaus, Flugmacherio, locmanų Kugelio, Moro, Vernerio, Mecgerio, Lemkės ir kt. Kai „budintieji" būdavo geros nuotaikos, pakviesdavo mus paplaukioti locmanų laivais „Schlieckmann" arba „Reiher" po jūrą.

Po tam tikro laiko jaunieji laivų makleriai išvykdavo tobulintis į kitus šalies uostus arba į užsienį. Savo ruožtu į Klaipėdą buvo siunčiami jaunuoliai iš Flensburgo, Hamburgo ir kitų miestų. Visus juos siejo tikros profesinės draugystės tvirti saitai. Neretai kuris nors kolega sutikdavo Klaipėdoje savo būsimąją žmoną, nes Klaipėdos merginos nuo seno toli už miesto sienų garsėjo savo privalumais ir buvo itin geidžiamos žmonos.

Spausdinti