Vėlesni įvykiai po ultimatumo
Dar neįsigaliojus ultimatumui, į Klaipėdą įžengė Vermachto daliniai. Į Klaipėdos uostą atvyko 11 kariniu laivu Vokietijos flotilė, o kariniu laivu "Deutschland" atplaukė pats Hitleris ir Klaipėdoje pasakė trumpą kalbą. Lietuva tuo metu teturėjo tik vieną karinį laivą - "Prezidentas Smetona". Kol vokiečiai šventė Klaipėdos krašto prijungimą prie prie Reicho, Europos politikai baiminosi, kad panašus likimas gali ištikti ir Gdansko teritoriją.
Dėl
atitinkamų įvykių Lietuvos prezidento Antano Smetonos autoritetas užsienio politikoje sumenko: per kiek daugiau nei metus tai buvo jau antras Lietuvai pareikštas ir jos priimtas ultimatumas iš užsienio valstybių. Vokietijos ultimatumas išprovokavo politinę krizę šalies viduje: neaktyvi Vlado Mirono vadovaujama vyriausybė buvo pakeista kita, su generolu Jonu Černiu priešakyje.Klaipėdos praradimas buvo skaudus smūgis Lietuvos ekonomikai.
Iki 70 % užsienio prekybos keliavo per Klaipėdą. Klaipėdos kraštas užėmęs tik kelis procentus Lietuvos teritorijos sudarė trečdalį jos pramonės. Lietuva taip pat prarado ir savo investicijas į uosto infrastruktūrą. Maždaug 10 000 pabėgėlių (daugiausia žydų) kėlėsi į didžiąją Lietuvą ir prašė Lietuvos vyriausybės prieglobsčio.
Po Klaipėdos praradimo Vokietijos įtaka Lietuvoje sustiprėjo tiek, kad buvo atvirai nurodinėjama su kuo Lietuvai prekiauti ir su kuo ne. 1939 m. pabaigoje eksportas į Vokietiją sudarė apie 75 %, o importas iš Vokietijos - apie 86 % visos prekybos. Pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva buvo atiduota Vokietijai (tik vėliau, užkariavus Lenkiją, sutartis buvo pakoreguota ir beveik visa Lietuva buvo atiduota Sovietų Rusijai). Vokietija netgi siūlė Lietuvai prisidėti prie Lenkijos puolimo ir atsiimti Vilnių jėga, tačiau daugumai Lietuvos politikų, tarp jų ir A. Smetonai, abejojant galutine Hitlerio pergale, taip pat daugeliui politikų palaikant neutralumo politiką bei raginant Prancūzijos ir D. Britanijos diplomatams buvo priimtas neutralumo įstatymas, kuriam pritarė visos politinės jėgos.
Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo paskutinis Vokietijos žingsnis jos ekspansinėje politikoje. Lietuva prarado svarbų ekonominį uostą. Šalyje smuko gyventojų patriotizmas ir pasitikėjimas savo valdžia. Ikikarinių įvykių atžvilgiu Tautų Sąjungai tai buvo dar vienas nelauktas žingsnis ir problema.
Hitleris Klaipėdoje
1
Uoste jo laukė nacių patikėtiniai — dr. Neumann, Bertulaitis, Boettcher ir kiti. Hitleris, lydimas Himmlerio, pasisveikinęs su dr. Neumannu, automobiliu atvažiavo iš uosto Malkų gatve per Biržos tiltą į Teatro aikštę, kur iš teatro balkono į džiūgaujančią minią ("wir danken unserm Fuehrer") pasakė trumpą kalbą, pareikšdamas padėką už ištikimumą savo tautai ir tėvynei. Po to, Turgaus — Laukininkų — Biržos ir Malkų gatvėmis išvyko į uostą, iš kur, tos pačios dienos vakare, grįžo Vokietijon. Tuo būdu kovo 24d. Hitlerio visiškai oficialiai buvo pareikšta Klaipėdos ir krašto aneksija.
Deja, tai tebuvo gražūs žodžiai. Kokia jo globa turėta galvoje, tuojau paaiškėjo po kelių dienų, kai buvo pradėtos uždarinėti likusios lietuvių mokyklos, krautuvės, bankai, transporto įstaigos, atskiri lietuviai pavesti policijos priežiūrai, lietuviškosios bibliotekos suverstos į gestapo rūsius, o vėliau išvežtos į popieriaus fabrikus. Partijos pareigūnai, pradėję važinėti po visą kraštą, draudė lietuviškai kalbėti, grasino už lietuvišką žodį apkaltinti juos tėvynės išdavimu, o kai kur ragino, išgirdus kalbant lietuviškai, "tokį niekšą sudoroti vietoje", nes čia niekada lietuvių nesą buvę ir dabar jau nėra likę...
Klaipėdos gatvėse gyvenimas kiek pagyvėjo. Privažiavo daug naujų žmonių iš Reicho, daugiausia tai buvo įvairūs partijos, gestapo, kariuomenės ir kitokie pareigūnai. Lietuviško žodžio gatvėje jau beveik nesigirdėjo, nes lietuviai nenorėjo susilaukti iš nacių paniekos ir persekiojimo.