Priešistorė
Nuo 1920 m. Lietuva ir Vokietija palaikė gerus santykius, nes juos vienijo bendras priešiškumas lenkams. 1928 m. po ilgų ir sudėtingų derybų, Lietuva su Vokietija pasirašė sutartį, kuria Klaipėda buvo priskirta Lietuvai.
Santykiai su Vokietija pablogėjo, kai XX a. 4-ajame dešimtmetyje Veimaro respubliką pakeitė Trečiasis Reichas. 1934 m. Lietuvos valdžia Klaipėdoje suėmė būrį pogrindyje veikusių nacistų, bandžiusių nuversti Lietuvos valdžią Klaipėdoje ir ją prijungti prie Vokietijos. Kaip atsaką į šį areštą, nacių valdžia paskelbė boikotą visam lietuvių agrokultūros importui į Vokietiją. Boikotas Suvalkijoje sukėlė ekonominę krizę; ūkininkai pradėjo rengti protestus. Vis dėlto, po plebiscito Sare dauguma suimtųjų buvo amnestuoti. Dėl to labai nukentėjo Lietuvos prestižas užsienio ir vidaus politikoje.
Karo išvakarės
1938 m. Hitleris viešai pareiškė, kad Vokietija privalo atgauti Klaipėdos kraštą, kuris savo svarba Vokietijai nusileido tik Sudetų kraštui. Kai 1938 m. kovo 17 d. Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, Vokietija pasinaudojo nusilpusia Lietuvos padėtimi užsienio politikoje ir kovo 25 d. įteikė 11 punktų memorandumą, kuriuo reikalavo Klaipėdos krašte panaikinti karo padėtį, atsisakyti cenzūros ir apriboti Lietuvos skiriamų pareigūnų įgaliojimus. Lietuva nusprendė atidėti reikalavimų svarstymą, tikėdamasi, kad tarptautinė situacija jos atžvilgiu pagerės. Tuo metu Lietuva bandė pakoreguoti padėtį Klaipėdos krašte taip, kad vietiniai vokiečiai neturėtų nusiskundimų, tačiau veltui. Nacių propaganda ir įtaka regione padėtį vis blogino. Lietuvai neliko nieko kito, kaip tik sutikti su Vokietijos reikalavimais. Karo padėtis ir cenzūra buvo panaikintos lapkričio 1 d.
1938 m. gruodžio 11 d. rinkimuose į Klaipėdos krašto seimelį 25 vietas (iš 29) laimėjo vokiečiai ir tik 4 - lietuviai. Vokiečių nacistų judėjimo pirmininku Klaipėdoje tapo Ernestas Neumanas, vienas iš 1934 m. suimtų nacistų, veikusių pogrindyje. Neumanas reikalavo, kad Lietuvos valdžia leistų Klaipėdos krašto gyventojams pasirinkti, kuriai valstybei priklausyti: Vokietijai ar Lietuvai. Vokietija tuo tarpu tikėjosi, kad Lietuva pati savanoriškai atiduos Klaipėdos kraštą.
Ministrų kabineto pirmininko Vlado Mirono vyriausybė nieko negalėjo padaryti prieš nacistinės savivaldos Klaipėdos krašte sudarymą. Vyriausybė taip pat nebandė imtis jokių ryžtingų priemonių prieš nacistinių organizacijų veiklą.
Ultimatumo paskelbimas
Rytų Prūsija, pavaizduota rožine spalva, su prijungtu Klaipėdos kraštu, pavaizduotu mėlyna spalva. Kitos spalvos: Geltona - Gdansko teritorija; žalia - Lenkija; violetinė - Lietuva; šviesiai žalia - Latvija.Lietuvos valdžią pasiekė gandai, kad Vokietija kuria planus užgrobti Klaipėdos kraštą. Kaip tik tuo metu, iš Popiežiaus Pijaus XII inauguracijos grįžtantis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys sustojo Berline, kad išsiaiškintų viską apie tuos gandus. 1939 m. kovo 20 d. Joachimas fon Ribentropas susitiko su J. Urbšiu ir Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo buvo pareikalauta prie Rytų Prūsijos prijungti Klaipėdos kraštą, grasinant karine jėga. J. Urbšys perdavė informaciją Lietuvos vyriausybei. Vokietija leido suprasti, kad ji panaudos jėgą, jeigu Lietuva nepasirašys ultimatumo. Buvo aišku, kad bet kokie vokiečių nuostoliai, tik pablogintų esama padėtį ir galėtų kainuoti nepriklausomybę.
1924 m. Klaipėdos konvencijos 4 signatarai, anksčiau pažadėję ginti Lietuvos suverenitetą Klaipėdos klausimu, ultimatumo metu Lietuvos neparėmė. Prancūzija ir Didžioji Britanija laikėsi neutralumo politikos, nors ir palaikė Lietuvą, o Italija ir Japonija palaikė Vokietijos interesus. D. Britanija elgėsi taip pat kaip ir per Sudetų krašto krizę ir ketino toliau nuolaidžiauti Hitleriui, jei šis užpultų Lietuvą. Sovietų Sąjunga, nors ir palaikė Lietuvos interesus, nenorėjo bloginti padėties su Vokietija, su kuria stengėsi užvesti derybas dėl sąjungos. Kadangi JAV į Europos reikalus tada nesikišo, Lietuvai, neturinčiai jokios tarptautinės paramos, neliko nieko kito, kaip tik priimti ultimatumą.
Ultimatumas niekada nebuvo surašytas ant popieriaus ir neturėjo konkretaus termino, dėl ko kai kurie istorikai sumenkina jo reikšmę, apibūdindami jį kaip paprastas sąlygas ir reikalavimus. Ultimatumas buvo pateiktas 5 dienos po Čekoslovakijos okupacijos.
Ultimatumo priėmimas
Lietuvos kariuomenės evakuacija iš Klaipėdos, 1939 m.1939 m. kovo 22 d. J. Urbšys ir J. fon Ribentropas pasirašė sutartį, kuria Lietuva „savanoriškai" atidavė Klaipėdos kraštą Vokietijai.
I Straipsnis: Klaipėdos kraštas, atskirtas nuo Vokietijos Versalio sutartimi, nuo šiandien vėl prijungiamas prie vokiečių Reicho.
II Straipsnis: Klaipėdos kraštą turi palikti visi Lietuvos kariniai ir policijos daliniai. Lietuvos valdžia turi užtikrinti, kad evakuacijos metu, teritorija bus palikta tvarkinga. Abi pusės skirs savo įgaliotinius tol, kol tai bus būtina, kurie galės tvarkyti Klaipėdos krašto administravimo perdavimą, nepriklausantį autonominiams valdžios organams. Kitų klausimų, iškilusių dėl priklausomybės perdavimo, ypač dėl ekonomikos ir finansų bei dėl pareigūnų ir pilietybės, reglamentavimas yra paliekamas atskiroms institucijoms.
III Straipsnis: Kad patenkinti Lietuvos ekonominius poreikius, Klaipėdoje bus įkurta laisva Lietuvos ekonominė uosto zona. Detalės bus suderintos pagal nurodymus, pridėtus prie šio susitarimo.
IV Straipsnis: Kad sustiprinti jų [lietuvių] apsisprendimą ir apsaugoti gerus santykius tarp Vokietijos ir Lietuvos, abi pusės susitaria nepulti viena kitos, panaudojant jėgą, bei nepalaikyti jokios trečiosios jėgos, rodančios agresiją vienai iš minėtųjų valstybių.
V Straipsnis: Šis susitarimas tampa galiojančiu, jį pasirašius. Liudininkai, tarp kurių yra ir abejų pusių įgaliotiniai, pasirašę šią sutartį, paruošia dvigubą originalą, vokiečių ir lietuvių kalbomis.
1939 m. kovo 22 d., Berlynas
[„Text of the Agreement of Memel“. New York Times, 4 (1939-03-23)]