Šiandieninės Lietuvos pamario miestų ir miestelių atminimo želdinių atsiradimui praeityje didelės svarbos turėjo atminimo (mirties) kultūros puoselėjimo ir apželdinimo pradžia Klaipėdos mieste ir jos apylinkėse. Prie pirmųjų tokio pobūdžio įvykių priskirtinas 1820 m. sausio 7 d. miesto prekybininko, labdaros tiekėjo Juliaus Liudviko Vynerio (1795-1862) pasirašytas raštas, kuriuo miestui perleido priklausiusias žemes ir jų vietoje buvo įsteigtos Klaipėdos m. kapinės (šiandien vadinamos Senosiomis miesto kapinės). Patartas miesto tarėjo Miulerio savo lėšomis Vyneris pradėjo tiesti pasivaikščiojimo taką į Karališkąjį miškelį – Tauralaukį, po mirties pavadintas Didžiojo labdaros tiekėjo atminimui Vynerio promenada (Wieners Promenade).
Klaipėdos krašto grąžinimo judėjimo pradžia laikoma 1843 m., kuomet daktaras Otto Friedrich‘as Reichel'is įsteigė „Sodų sąjungą“, kurios uždavinys buvo rūpintis miesto ir apylinkių želdynais. Jos narys, kopų sodinių priežiūros inspektorius Johann Riechert‘as plynėse, kur 1802 m. spalio mėn. susitiko Friedrichas Wilhelmas III su Aleksandru I, apsodino pušaičių sodinukais (Riechertsruh), vėliau pasodinti vaismedžių sodinukai, ir vieta pradėta vadinti „Karališkuoju miškeliu“ (Königswäldchen).
1859 m. vasario 14 d. Karaliaus įsaku Sąjungai suteiktos korporacijos teisės ir įpareigota „Karališkojo miškelio“ priežiūra. 1896 m. lapkričio 25 d. įsteigta „Klaipėdos ir jos apylinkių gražinimo ir svetimšalių pritraukimo sąjunga“ (Verein zur Verschönerung von Memel und Umgegend und zur Hebung des Fremdenverkehrs). Jos nariai rūpinosi miesto svečių pritraukimu, 1898 m. išleido „Iliustruotą vadovą po Klaipėdą ir jos apylinkes“. Didėjo dėmesys dvarų ir miestų parkams, seniems medžiams ir proginiams želdiniams, susirūpinta jų apsauga. Gražinimo įdėjos sklido į aplinkinius miestelius ir gyvenvietes.